Paslaptis

Aš supratau, kad rizikuoju savo gyvybe įsipainiojusi į tą meilės istoriją, kuri prasidėjo prieš dvidešimt penkerius metus mano gimtajame kaimelyje Transjordanijoje. Kaimelis buvo mažytis tuo metu izraeliečių užimtoje teritorijoje. Tačiau jo pavadinimą aš ne visada galiu pasakyti, nes kiekvieną kartą rizikuoju savo gyvybe net būdama už tūkstančių kilometrų nuo jo. Ten aš esu oficialiai mirusi, apie mano buvimą jau seniai pamiršta, bet jeigu aš šiandien grįžčiau į savo kaimelį, mane nužudytų antrą kartą gindami šeimos garbę. Tai paprotinė teisė.

Savo namų terasoje tykodama, kada pasirodys vyras, kurį aš myliu, aš buvau jauna mergaitė, kuriai grėsė mirtis. Tačiau mano galvoje kirbėjo vienintelė mintis — vestuvės.

Pavasaris. Negalėčiau pasakyti, koks buvo mėnuo, — tikriausiai balandis. Mūsų kaimelyje neskaičiuojami mėnesiai taip kaip Europoje. Niekada niekas tiksliai nežino, kiek metų turi tėvas ar motina, nežino, kuriais metais gimė. Metai skaičiuojami pagal ramadaną, nuo pjūties ar figų skynimo laiko. Visada vadovaujamasi saule visą dieną, kuri prasideda ir baigiasi su saule.

Aš maniau, kad tuo metu turėjau apie septyniolika metų, bet vėliau sužinojau, kad popieriuje man buvo devyniolika. Tačiau aš nežinau, kur yra tas popierius ir kaip jis atsirado. Galimas dalykas, kad motina sumaišė vienos dukterų gimimo datą su kitos dukters gimimo data tuo momentu, kai jai liepė pasakyti, kada aš iš tikrųjų gimiau. Aš esu subrendusi nuo to laiko, kai susirgau mėnesinėmis, taigi jau praėjo trys ar keturi ramadanai nuo tada, kai esu tinkama tekėti. Aš tapsiu moterimi savo vestuvių dieną. Mano motina dar yra jauna, bet atrodo jau sena, mano tėvas pagyvenęs, nes jis jau nebeturi daug dantų.

Žinoma, Fajezas yra vyresnis už mane, bet tai yra gerai. Aš tikiuosi, kad dėl to man su juo bus saugiau. Mano brolis Asadas vedė labai jaunas savo amžiaus mergaitę ir jeigu, nelaimei, ji nepagimdys jam sūnaus, vieną dieną jis parsives kitą moterį.

Aš laukiu, kada išgirsiu Fajezo, ateinančio žvyruotu keliu, žingsnius. Aš kratau avių vilnos kilimą stovėdama prie terasos krašto. Jis pakelia akis. Jis žiūri į mane ir aš žinau, kad jis viską suprato. Nedavė jokio ženklo, nepasakė nė žodelio, įlipo į automobilį ir nuvažiavo. Mano pirmasis pasimatymas užtruko tiek laiko, per kurį galima suvalgyti alyvą, bet įspūdis buvo nepamirštamas.

Kitos dienos rytas buvo dar nuotykingesnis. Aš apsimečiau gaudanti ožką, kad galėčiau praeiti pro jo namus. Fajezas man nusišypsojo. Kadangi automobilis tuojau pat nenuvažiavo, aš žinau, kad jis žiūri į mane, genančią į pievą gyvulius.

Rytą oras būna vėsesnis, todėl man atsirado proga užsivilkti raudonos vilnos švarkelį, susagstomą nuo bambos iki kaklo, vienintelį savo naują drabužį, su kuriuo aš atrodžiau gražesnė. Jeigu aš būčiau galėjusi šokti tarp avių, aš taip būčiau ir padariusi. Mano antrasis pasimatymas truko šiek tiek ilgiau, nes nepastebimai grįžtelėjusi prieš išeidama iš kaimelio, aš pamačiau, kad automobilis dar nenuvažiavo.

Aš negaliu daugiau rodyti jokių ženklų. Dabar jis turėtų spręsti, ką jam daryti, kad galėtų su manim slapta pasikalbėti. Jis žino, kur ir kada aš einu.

Kitą dieną motinos nebuvo namuose, tėvas buvo su ja išvykęs į miestą, brolis buvo su savo žmona, o Kainata triūsė tvarte ir prižiūrėjo mažas sesutes. Aš viena ėjau skinti žolių triušiams. Po penkiolikos minučių Fajezas jau stovėjo čia, priešais mane. Jis priėjo prie manęs kukliai ir pasisveikino. Nuo jo staigaus pasirodymo aš pasimečiau. Dairiausi aplinkui bijodama, kad neateitų brolis ar kokia nors kaimelio moteris. Nieko nesimatė, bet aš nuėjau prie gale lauko buvusio šlaito ir Fajezas nusekė iš paskos. Man buvo gėda, aš žiūrėjau sau į kojas, glamžiau suknelę ir tampiau švarkelio sagas, nežinodama, ką sakyti. Jis nutaisė pasitikinčio savimi žmogaus pozą ir kramtydamas žalią javo stiebelį ėmė mane klausinėti:

— Kodėl tu neišteki?

— Reikia, kad rasčiau gyvenimo vyrą ir sesuo ištekėtų.

— Ar tau tėvas ką nors sakė?

— Jis man sakė, kad kažkada tavo tėvas buvo atėjęs jo aplankyti.

— Ar tau gera gyventi namuose?

— Mane muš, jeigu pamatys su tavim.

— Ar tu norėtumei, kad kartu su seserimi ištekėtumėte?

— Reikia, kad sesuo ištekėtų pirma...

— Tu bijai?

— Taip, aš bijau. Mano tėvas piktas. Tau taip pat pavojinga. Mano tėvas gali mane primušti ir tave taip pat!

Fajezas ramiai sėdėjo už šlaito, tuo tarpu aš greitai skyniau žolę. Atrodė, kad jis manęs laukė, nors jis gerai žinojo, kad aš negaliu su juo grįžti į kaimelį.

— Tu lik čia, o aš grįšiu viena.

Aš skubu į namus didžiuodamasi savimi. Aš noriu, kad jis susidarytų gerą įspūdį, kad mane laikytų protinga mergina. Aš turiu labai rūpintis savo reputacija, nes aš jį prisiviliojau.

Aš niekada gyvenime nebuvau tokia laiminga. Būti su juo taip arti, netgi kelias minutes, nuostabu. Aš jį jaučiu visu savo kūnu negalėdama šiuo momentu to jausmo apibūdinti. Aš esu per daug naivi, ir nesu gavusi daugiau išsilavinimo negu ožka, bet šis nuostabus jausmas — tai mano širdies ir taip pat mano kūno laisvės jausmas. Pirmą kartą gyvenime aš esu kažkas, nes aš pati nusprendžiau padaryti tai, ką padariau. Aš esu gyva. Aš neklausau nei tėvo, nei nieko kito. Priešingai, aš esu neklaužada.

To momento įvykius ir po to sekusius aš gerai prisimenu. Atrodo, tarsi prieš tai jų net nėra buvę. Aš savęs nematau, nežinau, į ką esu panaši, nežinau, ar esu graži, ar ne. Aš nelaikau savęs žmogiška būtybe, galinčia galvoti, ką nors jausti. Aš pažįstu baimę, jaučiu troškulį, kai yra karšta, patiriu kančią ir pažeminimą, kai mane pririša tvarte kaip gyvulį ir labai smarkiai muša, kad net nejaučiu nugaros. Siaubas mane apima, kai pagalvoju, kad mane kas nors gali pasmaugti ar įmesti į šulinį. Aš nuolankiai ištvėriau tiek daug smūgių. Nors mūsų tėvas jau greitai nebepabėga, jis visada randa būdą mus sugauti. Jam visiškai paprasta trenkti galvą į vonios kraštą už tai, kad aš išpyliau vandenį. Visai nieko nereiškia uždrožti lazda per kojas, jeigu per vėlai atnešiau arbatą. Taip gyvenant, negalima galvoti apie save. Po pirmojo tikro pasimatymo su Fajezu neprinokusių javų lauke aš pirmą kartą pajutau, kas aš esu: moteris, nekantraujanti jį sutikti, jį mylinti ir pasiryžusi bet kokia kaina tapti jo žmona.

Rytojaus dieną ant to paties kelio jis laukė manęs, einančios į laukus, norėdamas su manimi susitikti.

— Ar tu žiūri į kitus vaikinus, o ne vien į mane?

— Ne. Niekada.

— Ar nori, kad pakalbėčiau su tavo tėvu dėl vestuvių?

Aš jam norėjau už tuos žodžius išbučiuoti kojas. Aš norėjau, kad jis eitų pas jį dabar, tą pačią minutę, kad bėgtų pranešti savo tėvui, jog jis, Fajezas, nenori daugiau laukti, kad reikia manęs prašyti mano šeimos, atnešti man aukso ir brangenybių ir iškelti didelę puotą.

— Aš tau duosiu ženklą kitą kartą ir kai eisi su manim nesivilk raudono švarkelio, jis per daug ryškus, tai pavojinga.

Dienos bėga, saulė kyla ir leidžiasi, rytą ir vakarą aš laukiu jo ženklo terasoje. Aš dabar esu tikra, kad jis mane įsimylėjo. Į mūsų paskutinį pasimatymą jis neatėjo. Aš ilgai laukiau daugiau kaip penkiolika minučių rizikuodama pavėluoti į namus ir būti užklupta tėvo. Aš labai nerimavau ir jaučiausi nelaiminga, bet kitas kartas vis dėlto atėjo. Aš pamačiau jį iš tolo, ateinantį keliu, jis man parodė ženklą pasislėpti pievoje, už šlaito, kur niekas mūsų negalėtų matyti, nes slėptų aukštos žolės.

— Kodėl tu neatėjai?

— Aš buvau atėjęs, aš pasislėpiau toliau norėdamas pažiūrėti, ar tu nesusitikinėji su kitu.

— Aš į nieką kitą nežiūriu.

— Vaikinai švilpia, kai tu eini.

— Mano akys nekrypsta nei į dešinę, nei į kairę. Aš esu dora.

— Dabar aš žinau. Aš mačiau tavo tėvą. Greitai bus vestuvės.

Po antro pasimatymo Fajezas buvo atėjęs pas mano tėvą. Ir nors vestuvių data dar nebuvo nustatyta, nesibaigus metams aš turėčiau ištekėti.

Tą dieną buvo gražu ir šilta, figos dar buvo neprinokusios, bet aš buvau tikra, kad man nereikės laukti vasaros pradžios ir derliaus nuėmimo, kada motina paruoš karštą vašką plaukams išpešioti. Fajezas priėjo prie manęs labai arti. Aš užsimerkiau, truputį bijojau. Aš pajutau jo ranką už kaklo ir jis mane pabučiavo į lūpas. Aš tuojau pat nieko nesakiusi jį atstūmiau norėdama tokiu savo judesiu pasakyti: „Palauk. Daugiau negalima“.

— Iki rytojaus. Lauk manęs, bet ne ant kelio, nes tai labai pavojinga. Pasislėpk čia, griovyje. Aš ateisiu po darbo.

Fajezas nuėjo pirma manęs. Aš palaukiau, kad jis nueitų pakankamai toli ir galėčiau grįžti kaip visada, bet šį kartą buvau labiau susijaudinusi. Šis bučinys, pirmas mano gyvenime, mane pribloškė. Ir rytojaus dieną matydama jį artėjantį prie mano slėptuvės, aš labai drebėjau. Niekam namuose nekilo įtarimo dėl mano slaptų pasimatymų. Kartais rytą mane lydėdavo sesuo, kai aš gindavau avis ir ožkas, bet grįžusi į namus ji daugiau laiko praleisdavo triūsdama tvarte ir namuose, tad popiete pievoje aš likdavau viena. Pavasarį žolė aukšta, taigi avys turėdavo ko ėsti, todėl jų dėka aš laisvai galėdavau vaikščioti viena. Tai buvo apgaulinga laisvė, kurią man suteikė šeima, nes tėvas visada stebėdavo iš arti mano išėjimą ir parėjimą. Kaimelis, kaimynai buvo čia pat, kad man primintų, jog aš neturiu teisės nukrypti į šalį. Aš bendravau su Fajezu nuo terasos nematomais judesiais. Vienas galvos judesys ir aš žinodavau, kad jis ateis. Tačiau, jeigu jis įlipdavo į savo automobilį labai greitai niekur nepažvelgdamas, jis neateis. Tą dieną aš žinojau, kad jis ateis. Fajezas man patvirtino. Mane buvo apėmusi stipri nuojauta, kad kažkas turi įvykti.

Aš bijojau, kad Fajezas nepanorėtų ko nors daugiau negu pabučiuoti, ir kartu aš to troškau gerai nežinodama, kas manęs laukia. Aš bijojau jį atstumti, jeigu jis žengtų per toli, kad jis nesupyktų. Aš taip pat juo pasitikėjau manydama, kad jis gerai žino, jog aš neturiu teisės leistis paliečiama prieš vestuves. Jis gerai žinojo, kad aš nesu kekšė. Ir jis pažadėjo mane vesti. Bet vis dėlto aš bijojau būdama visiškai viena tik su banda šioje pievoje. Pasislėpusi aukštose žolėse aš kartu stebėjau gyvulius ir kelią. Aš nieko nemačiau. Pieva buvo nuostabi, žydėjo gėlės. Tuo metų laiku avys būdavo ramios, jos skabydavo žolę ir toli nebėgdavo kaip vidurvasarį, kai žolė būdavo menkesnė.

Aš jo laukiau dešinėje pusėje, o Fajezas, mano nuostabai, atėjo iš kitos pusės. Tai gerai, jis stengėsi, kad jo niekas nepamatytų, jis mane saugojo. Jis buvo labai gražus. Fajezas mūvėjo aptemptomis nuo liemens iki kelių ir plačiomis iki apačios kelnėmis. Tokios kelnės buvo madingos tarp moderniai, vakarietiškai besirengiančių vyrų. Jis vilkėjo baltą megztinį ilgomis rankovėmis, trikampe iškirpte, per kurią matėsi krūtinės plaukai. Man jis atrodė elegantiškas, toks šaunus greta manęs. Aš jo paklausiau, neapsivilkau raudonojo švarkelio, kad iš toli manęs niekas nepamatytų. Mano suknelė ir plačkelnės buvo pilkos. Aš visada stengiausi išskalbti savo drabužius, nes dirbant jie dažnai išsitepdavo. Aš paslėpiau savo plaukus po balta skarele, bet apgailestavau, kad neužsivilkau savo gražiosios raudonos liemenės, nes labai norėjau būti gražesnė.

Susėdame ant žemės, jis mane glamonėja. Jis padeda ranką man ant šlaunies, bet aš jam neleidžiu daugiau nieko daryti. Fajezas supyksta. Piktai žiūrėdamas man į akis, jis sako:

— Kodėl tu nenori? Leisk man!

Aš labai bijau, kad jis nenueitų, kad nesusirastų kitos... Jis gali tai padaryti kada tik panorėjęs, nes yra vyras, mano busimasis vyras. Aš jį myliu, aš nenorėčiau jam atsiduoti, aš labai bijau, bet dar labiau bijau jo netekti. Jis yra mano vienintelė viltis. Tad aš jam leidžiu daryti viską nežinodama, kas man gali atsitikti ir kiek toli jis eis. Fajezas yra čia, man prieš akis, jis nori mane liesti, visa kita neturi reikšmės. Neilgai trukus leisis saulė, jau ne taip karšta, man lieka nebedaug laiko ir aš turėsiu ginti į namus bandą. Jis mane parverčia į žolę ir daro tai, ką nori. Aš daugiau nieko nesakau, aš nepadarau nė menkiausio judesio, kad jį atstumčiau. Jis nėra žiaurus, jis manęs nepaima jėga, jis labai gerai žino, ką daro. Netikėtai pajaučiu skausmą. Aš to nesitikėjau, bet ne iš skausmo aš pradėjau verkti. Jis nieko nesako nei prieš tai, nei po to, jis manęs neklausia, kodėl aš verkiu, ir aš netgi nežinau, kodėl aš plūstu ašaromis. Aš nežinočiau ką jam pasakyti, jeigu jis manęs paklaustų. Aš nenorėjau. Aš esu nekalta, aš nieko neišmanau apie vyro ir moters meilę, niekas man to nepaaiškino. Mylintis su savo vyru moteriai turi pasirodyti kraujas, tai buvo viskas, ką aš žinojau nuo vaikystės. Jis daro viską ką nori, tylomis, kol aš pradedu kraujuoti, ir štai jis atrodo nustebęs, tarsi to nebūtų tikėjęsis. Gal jis manė, kad aš jau mylėjausi su kitais vyrais? Už tai, kad aš gindavau viena avis? Jis pats sakė, kad manęs tykojo ir aš esu rimta mergaitė. Aš nedrįstu pažvelgti jam į veidą man gėda. Jis paima mane už smakro ir sako:

— Aš tave myliu.

— Aš tave taip pat myliu.

Tuo momentu aš nesupratau, kad jis didžiavosi savimi. Tai tik kur kas vėliau aš supykau, kad jis suabejojo mano skaistybe, pasinaudojo manimi gerai žinodamas, kas man už tai gresia. Aš nenorėjau su juo mylėtis pasislėpusi griovyje, aš norėjau to paties, ko norėjo mano kaimelio mergaitės. Norėjau ištekėti, kad man gerai išpešiotų plaukus, turėti gražią suknelę ir eiti miegoti į jo namus. Aš norėjau, kad auštant jis parodytų visiems žmonėms suteptą baltą paklodę. Aš norėjau išgirsti moterų šūksnius. Jis pasinaudojo mano baime, jis žinojo, kad aš atsiduosiu norėdama jį išsaugoti.

Aš nubėgau truputį toliau nusišluostyti nuo kojų kraują ir padoriau apsirengti, o jis tuo metu tvarkė savo drabužius. Paskui aš jo maldavau manęs nemesti, kuo greičiau iškelti vestuves. Mergaitei prarasti nekaltybę yra labai rimtas dalykas. Tada jai jau baigtas gyvenimas.

— Niekada aš tavęs nepaliksiu.

— Aš tave myliu.

— Aš taip pat tave myliu. Dabar tu eik į namus, persivilk drabužius ir elkis taip, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Ypač neverk namuose.

Jis nuėjo pirma manęs. Aš daugiau nebeverkiau, bet truputį susirgau. Šlykštus buvo tas kraujas. Mylėtis su vyru nėra šventė. Man skaudėjo, jaučiausi bjauriai, neturėjau vandens apsiplauti, tik žolės nusišluostyti, dar jaučiau deginimą pilve, reikėjo suvaryti avis ir ginti jas į namus, o kelnės buvo nešvarios. Reikėjo jas paslapčiomis išskalbti. Greitai eidama keliu aš galvojau, kad daugiau nekraujuosiu, savęs klausiau, ar man visada skaudės mylintis su savo vyru. Ar aš visada kaip dabar tuo bjaurėsiuosi?

Ar grįžtančios į namus mano veidas atrodo normaliai? Aš nebeverkiu, bet aš kenčiu viduje ir bijau. Aš suvokiu, ką padariau. Aš jau nebesu nekalta mergaitė. Aš nebūsiu saugi tol, kol neištekėsiu. Vestuvių vakarą aš nebūsiu nekalta. Tačiau tai nesvarbu, nes jis žino, kad aš prieš mylėdamasi su juo buvau nekalta. Aš rasiu išeitį, aš įsipjausiu su peiliu ir ištepsiu krauju savo vestuvių paklodę. Aš būsiu tokia pat kaip kitos moterys.

Aš laukiau tris dienas. Aš tykojau terasoje, kad Fajezas parodys kokį nors ženklą ir paskirs pasimatymą. Šį kartą jis mane nutempė po nedidele akmenų priedanga, į kitą lauko galą. Paprastai ten visi slėpdavosi nuo lietaus. Dabar nebekraujavau. Man dar skaudėjo, bet aš kur kas mažiau bijojau. Jis atėjo ir tai man buvo svarbiausia. Jis buvo čia, ir aš dar stipriau jį mylėjau. Nesvarbu, ką jis darė su mano kūnu, širdyje aš jį mylėjau. Jis buvo visas mano gyvenimas, vienintelė viltis palikti tėvų namus, būti moterimi, einančia su vyru gatve, lipančia su juo į automobilį važiuoti į parduotuves pirkti suknelių, batų ir reikalingų produktų turguje.

Aš esu laiminga būdama su juo, jam priklausydama... Tai vyras, tikras vyras. Aš gerai supratau, kad tai jam buvo ne pirmas kartas, jis žinojo, kaip tai reikia daryti. Aš tikiu, kad bus vestuvės, jis nežino kada, o aš juo labiau, bet aš neklausinėju. Esu tikra, kad jos bus.

Laukiant vestuvių reikia būti labai atsargiai, kad niekas manęs neįskųstų. Į kitą pasimatymą eisiu kitu keliu. Aš skaičiuoju laiką, kurio man reikės daugiau, ir tuo tarpu aš nedrįstu išeiti viena iš namų per geležines duris. Aš palaukiu motinos ar sesers. Aš visada stebiu, kada rytą Fajezas išvažiuoja. Vos išgirdusi jo žingsnius žvyruotu keliu aš greitai pribėgu prie cementinės sienelės. Jeigu kas nors yra lauke, aš atsuku nugarą; jeigu nieko nėra, aš laukiu ženklo. Jau buvo du pasimatymai nuo to laiko, kai aš nebesu nekalta. Mes negalime susitikti kasdien, tai būtų neatsargu. Ženklą apie trečią pasimatymą gavau tik baigiantis šeštai dienai. Aš visada bijau ir visada tikiu, kad jis įvyks. Aš klausau menkiausio triukšmo laukuose. Aš stengiuosi nebūti lauko pakraštyje. Aš laukiu, sėdėdama griovio žolėje su lazda, žiūriu į bites, skraidančias ant laukinių gėlių, svajoju, kad greitai nebeganysiu avių ir ožkų, apie dienas, kai iš tvarto nebemėšiu mėšlo. Jis tuojau ateis, jis mane myli ir kai jis eis iš čia, aš jam pasakysiu kaip pirmą ir antrą kartą: „Nepalik manęs“.

Mes mylimės trečią kartą. Saulė geltona, aš turiu grįžti melžti avių ir ožkų. Aš sakau:

— Aš tave myliu, nepalik manęs. Kada ateisi?

— Negalima tuojau pat vėl susitikti. Reikia truputį palaukti. Reikia būti atsargiems.

— Iki kada?

— Iki tada, kai aš tau duosiu ženklą.

Mano meilės istorija tęsėsi penkiolika dienų, buvo trys pasimatymai avių ganykloje. Fajezas buvo teisus, kad reikia būti atsargiems, ir aš turiu būti kantri, laukti, kad mano tėvai su manimi pakalbėtų, kaip jie kalbėjo su mano seserimi Nura. Mano tėvas negali daugiau laukti, kad galėtų ištekinti Kainatą prieš mane! Kadangi Fajezas manęs prašė, ir ji vis dar yra senmergė turėdama dvidešimt metų, jis gali manim atsikratyti, jis turi dar dvi dukteris! Khadija ir Salima, mažosios, savo ruožtu galės eiti dirbti su motina, prižiūrėti bandą ir nuiminėti derlių. Fatma, brolio žmona, vėl nėščia, ji greitai gimdys. Ji taip pat gali dirbti. Aš laukiu savo likimo visą laiką truputį bijodama, nes jis ne nuo manęs priklauso. Bet aš laukiu labai ilgai. Dienos slenka, o Fajezas man neduoda ženklo. Tačiau kiekvieną vakarą aš tikiuosi, kad jis pasirodys, kaip jis moka tai padaryti atsirasdamas nežinia iš kur, iš kairės ar dešinės nuo griovio, kur aš slepiuosi.

Vieną rytą tvarte aš keistai pasijutau. Nuo mėšlo kvapo man apsvaigo galva. Gaminant valgį, nuo avienos mane pykindavo. Aš pasidariau nervinga, norėdavau verkti arba nei iš šio, nei iš to miegoti. Kiekvieną kartą Fajezas išeidamas iš namų žiūri kitur, man neparodo jokio ženklo. Laikas slenka labai lėtai ir aš nebežinau, kada sirgau mėnesinėmis, nei kada jos turi būti. Aš dažnai girdėdavau motiną klausiančią seserį Nurą:

— Ar tu sergi mėnesinėmis?

— Taip, mama.

— Ne dabar, o apskritai.

Arba dar:

— Tu nesirgai mėnesinėmis? Vadinasi, tu esi nėščia!

Aš nesulaukiu, kada sirgsiu mėnesinėmis. Aš tikrinu daug kartų per dieną. Kiekvieną kartą, kai einu į tualetą, į priedangą, aš žiūriu, ar nėra kraujo. Kartais aš taip keistai jaučiuosi, kad viltis grįžta. Tačiau visada būna ne tai. Aš labai bijau ir baimė man spaudžia gerklę tarsi norėčiau vemti. Aš nebesijaučiu taip kaip anksčiau. Aš nebenoriu dirbti, keltis. Mano prigimtis pasikeitė.

Aš ieškau priežasties, kuri nebūtų visų blogiausia. Aš savęs klausiu, ar ištikęs šokas dėl prarastos nekaltybės gali taip pakeisti merginą. Galbūt mėnesinės vėluoja? Aš negaliu išsiaiškinti to naivaus paaiškinimo. Nekalčiausias klausimas apie tai užtrauktų ant manęs Dievo prakeiksmus.

Aš apie tai visą laiką galvoju, kiekvieną akimirką dieną ir ypač vakare užmigdama šalia savo seserų. Jeigu aš esu nėščia, tėvas mane pasmaugs po avių vilnos antklode. Rytą keldamasi aš džiaugiuosi, kad esu gyva.

Aš bijau, kad kas nors iš šeimos nepastebėtų, kad aš pasikeičiau. Mane pykina pamačius saldytą ryžių patiekalą, apima miegas tvarte. Aš jaučiuosi pavargusi, skruostai išbalę, motina neišvengiamai pastebės ir paklaus, ar aš nesergu. Aš niekada nesirgau. Aš slepiuosi, apsimetu, kad gerai jaučiuosi, bet tai daryti sekasi kaskart vis sunkiau. O Fajezas nesirodo. Jis sėda į savo automobilį apsivilkęs gražiu kostiumu, su diplomatu ir gražiais batais ir nuvažiuoja taip greitai, kad net pakyla dulkių debesis. Prasideda vasara. Rytais būna labai karšta. Aš turiu ginti gyvulius auštant ir juos parvaryti į namus prieš prasidedant kaitrai. Aš nebegaliu jo tykoti terasoje, o reikia būtinai pakalbėti apie vestuves. Man ant nosies atsirado keista dėmė. Nedidelė ruda dėmelė, kurią aš stengiuosi paslėpti, nes žinau, ką tai reiškia. Nurai taip pat buvo atsiradusi tokia dėmelė, kai ji buvo nėščia. Motina pažvelgė į mane nustebusi:

— Iš kur ji?

— Tai nuo chna, aš neatsargiai patryniau pirštais.

Aš iš tikrųjų specialiai su chna išsitepliojau nosį. Tačiau tas melas negalėjo ilgai trukti. Aš esu nėščia ir nemačiau Fajezo daugiau kaip mėnesį.

Būtinai man reikia su juo pasikalbėti. Vieną vakarą, kai saulė dar nebuvo nusileidusi, aš sode šildžiau vandenį tarsi norėdama skalbti ir užlipau į terasą su skalbiniais maždaug tokiu laiku, kada Fajezas turėjo grįžti. Šį kartą aš jam daviau ženklą galva ir atkakliai dariau visokius judesius rankomis, kad jis suprastų: „Aš noriu su tavimi susitikti, aš eisiu ten, reikia, kad ir tu ten ateitum..

Jis mane matė ir aš nuėjau į sutartą vietą užuot ėjusi prižiūrėti sergančios avies. Avis iš tikrųjų negalavo, nes turėjo ėriuotis, ir ne vieną kartą aš turėjau praleisti naktį prie besiėriuojančios avies. Aš netgi visą naktį miegojau ant šiaudų bijodama, kad negirdėsiu, kada ji ėriuosis.

Jis atėjo į mūsų pasimatymų vietą tuojau pat po manęs ir puolė mane glamonėti manydamas, kad tam aš jį pakviečiau. Aš atsitraukiau:

— Ne, ne dėl to aš tave norėjau matyti.

— Tai dėl ko?

— Aš noriu su tavimi pakalbėti.

— Paskui pakalbėsim... Ateik!

— Tu manęs nemyli, ar negalime susitikti, kad galėtume pasikalbėti?

— Aš tave myliu, aš taip stipriai tave myliu, kad kiekvieną kartą, kai tave matau, aš tavęs noriu.

— Fajezai, pirmą kartą aš nieko nenorėjau, paskui tu mane pabučiavai ir aš sutikau tris kartus, šiandien aš nesusirgau mėnesinėmis.

— Tikriausiai jos vėluoja?

— Ne, jos niekada nevėluoja ir aš keistai jaučiuosi.

Jis nieko nebenori. Aš pamačiau iš jo veido: jis išbalo.

— Ką darysime?

— Dabar reikia kuo greičiau susituokti! Negalima delsti, reikia eiti pas mano tėvą, kad ir nebus šventės, man nesvarbu!

— Žmonės apkalbės kaimelyje, taip nedaroma!

— Kaip bus su paklode, kurią reikės pakabinti balkone?

— Dėl to nesirūpink, aš tuo užsiimsiu, aš padarysiu. Bet negalima kelti nedidelių vestuvių, kalbėjom apie dideles vestuves, bus didelės vestuvės. Aš pakalbėsiu su tavo tėvu. Lauk manęs rytoj, tą pačią valandą.

— Tačiau tai ne visada man įmanoma. Tu esi vyras, tu darai tai, ką nori... Lauk, kol aš tau duosiu ženklą. Jeigu aš galėsiu, tu mane pamatysi pinančią plaukus. Jeigu aš nenusirišiu skarelės, neateik.

Rytojaus dieną aš surizikavau sakydama, kad einu parnešti žolės sergančiai avelei. Aš daviau ženklą ir drebėdama nubėgau į pasimatymą. Tėvas nieko nepasakė, bent aš nieko negirdėjau. Aš taip bijojau, kad dusau iš baimės. Jis atėjo po geroko pusvalandžio. Iš atsargumo aš jį užpuoliau:

— Kodėl nebuvai atėjęs pas mano tėvą?

— Aš nedrįsau pažvelgti tavo tėvui į akis. Aš bijau.

— Bet reikia, kad paskubėtumei, dabar jau beveik du mėnesiai. Man augs pilvas, ką aš darysiu?

Ir aš pradėjau verkti. Tada Fajezas man pasakė:

— Liaukis, neverk eidama į namus. Rytoj aš nueisiu pas tavo tėvą.

Aš juo patikėjau, labai norėjau juo tikėti, nes aš jį mylėjau ir taip pat tikėjau, kad jis manęs paprašė mano tėvo. Aš supratau, kad jis bijojo jam pažvelgti į akis. Nebuvo taip paprasta paaiškinti, kodėl jis norėjo, kad taip greitai būtų vestuvės. Kokią priežastį jis turėjo rasti, kad įtikintų tėvą ir numalšintų jo įniršį nepasakydamas paslapties ir nenuplėšdamas man garbės, taip pat ir savosios, prieš šeimą?

Tą vakarą aš meldžiausi kaip paprastai. Mano tėvai buvo labai religingi, motina dažnai eidavo į mečetę. Mergaitės turėjo namuose melstis du kartus per dieną. Rytojaus dieną aš dėkojau Alachui, kad dar atsibudau gyva.

Automobilis jau buvo nuvažiavęs, kai aš nuėjau į terasą. Tada aš triūsiau kaip paprastai, slaugiau avelę, mėžiau tvartą, išginiau bandą, skyniau pomidorus.

Aš laukiau vakaro. Aš taip bijojau, kad paėmiau didelį akmenį ir sudaviau juo į pilvą tikėdamasi, kad pasirodęs kraujas viską sutvarkys.